Menu Close

OŽIO ŠVENTĖ

Senovėje lietuviai lapkričio 10 arba 12 dieną švęsdavo Ožio šventę, skirtą pakviesti žiemai. Tiesa, kad geriausia, kai viskas vyksta savu laiku: džiaugiamasi, kai žiema neužsibūna per ilgai, tačiau kai jai jau laikas – ji būna laukiama. Žiemos anksčiau ypač laukdavo piemenys, mat jiems atėjusi balta žiema reiškė atostogas. O juk jų laukia visi…

Ožio diena, arba paskutinė rudens šventė šiandien buvo švenčiama ir “Vilties” mokykloje-darželyje.
Buvo ir šeimininkė ir piemenėliai, ir kerdžius, ir ožką apie beržą vedė, ir Martynas į svečius atskubėjo. Žaidimus žaidė ir dainas dainavo. Būsimos žiemos orus spėjo ir laužą kūreno, o ant laužo kiaušinienę iš 12 kiaušinių kepė.

Vaikai jau ėmė laukti žiemos, kurią pavasarį vėl teks išvaryti iš kiemo. Sakoma, kad žiema užsispyrusi kaip tikra ožka – visada turi jos laukti ir prašyti, kad greičiau ateitų, o kai ateina, tai jau neišprašysi pavasariui vietą užleisti. Kadangi dabar ožkų niekas apie beržus nevedžioja ir ant laužo kiaušinienės nekepa, gal todėl ir snigti neskuba. Štai jau lapkričio vidurys, o snaigių danguje vis dar nematyti…

Skip to content