Bėgsiu, bėgsiu į dirvoną,
Žemuogėlių – net raudona.
Žemuogėlės sirpsta, sirpsta,
Ant liežuvio tirpsta, tirpsta.
Raudonuoja trys ąsočiai:
Bus visiems uogelių sočiai.
– Vaikai, metas mūsų žemuogėms į laisvę! – šūktelėjo Kiškis, švelniai nešdamas dėžutę su vešliais daigeliais.
– Tegul jų šaknys pasijunta kaip namuose, o lapelius paglosto pavasario saulė, – džiaugsmingai pridūrė Ežiukas.
– Ar atsimenate, kaip sėjome? – pasiteiravo Kiškis.
– O dabar sodinsime. – pridūrė Ežiukas…
Vaikai atsargiai iškėlė daigelius iš dėželių ir pasodino vieną prie kito, kviesdami juos augti, žydėti ir kartu dainuoti vasaros dainas.
