Šią savaitę prisiminėme mūsų krašto tarmę – tą šiltą, minkštą, tarsi samanomis paklotą kalbą, kuri dar skamba kaimuose ir senolių širdyse.
Vaikams dzūkiška šnekta – lyg paslaptingas žaidimas. „Kap čia dabar?“ – juokėsi jie, bandydami tarti „cik“ vietoj „tik“, klausėsi ir patys drąsiai bandė kalbėti kitaip.
Į svečius pasikvietėme tikrą dzūkiškos šnekos saugotoją Svetlaną Žadeikienę. Ji vaikams dzūkiška tarme skaitė savo parašytas pasakaites, pasakojo kaip seniau buvo vadinami drabužiai, daiktai, maistas. Mažos akys žibėjo iš smalsumo, vaikai ne tik klausėsi – jie jautė širdimi.
Projektinė savaitė tapo tiltu tarp kartų. Dzūkišką tarmę vaikai pažino girdėdami gyvą pasakojimą, bandydami suprasti ir pakartoti išgirstus žodžius, posakius, pajuokavimus.
Kai kalba ateina su žmogumi- ji gyva. Kol ją girdi vaikai – ji gyvena.
