Nutirpus paskutiniam žiemos sniegui, Ramunėlių grupės vaikai išskubėjo apžiūrėti savo lauko edukacinės erdvės „Raganų kalno“. Vaikai nustebo – visas kalnas buvo pilnas nulūžusių šakų.
„Kas gi čia taip pasidarbavo?“ – smalsiai ėmė svarstyti vaikai.
„Gal naktį šėlo stiprus vėjas? O gal čia lakstė voverės? O gal pačios raganaitės buvo sugrįžusios ir slapta ruošėsi kokiai nors stebuklingai puotai?“
Kad ir kas būtų nutikę, Ramunėlių grupės vaikai nusprendė padėti savo kalnui: Jie rinko šakas ir tvarkė aplinką.
Ir štai – išaugo keistas ir labai įdomus kūrinys. Vieniems atrodė, kad tai mažas kalnas, kitiems – skruzdėlynas, o dar kiti juokėsi, kad tai – raganaitės laužas.
Raganų kalnas vėl tvarkingas, o Ramunėlių grupės vaikai suprato – kai visi dirba kartu, galima ne tik sutvarkyti aplinką, bet ir sukurti kažką naujo, paslaptingo ir įdomaus. 
