Pavasario saulei švelniai pažadinus žemę, iš rudens tylos pakilo gyvybės banga. Iš pradžių nedrąsiai, tarsi paslapčia, vienas po kito prasiskleidė narcizai, pasodinti M. K. Čiurlioniui atminti 
. O tada – lyg susitarę su vėju ir šviesa – jie visi kartu pražydo, sujungdami savo baltus ir geltonus žiedus į gyvą, pulsuojančią narcizų bangą. Ji ne tik puošia žemę – ji kalba. Kiekvienas žiedas šnabžda apie viltį, atmintį, grožį, gimstantį iš bendrystės.
. O tada – lyg susitarę su vėju ir šviesa – jie visi kartu pražydo, sujungdami savo baltus ir geltonus žiedus į gyvą, pulsuojančią narcizų bangą. Ji ne tik puošia žemę – ji kalba. Kiekvienas žiedas šnabžda apie viltį, atmintį, grožį, gimstantį iš bendrystės.Kartu su narcizais pražydo vaikų sodintos, Lietuvos 100-mečiui skirtos, įvairiaspalvės tulpės 
. Kiekviena jų – vaikų rankų šiluma ir svajonė, tikint, kad grožis auga tada, kai juo dalijamasi.
. Kiekviena jų – vaikų rankų šiluma ir svajonė, tikint, kad grožis auga tada, kai juo dalijamasi.Taip susipynė dvi istorijos – atminties ir ateities. Narcizų banga primena apie bendrystę ir prasmingus darbus, o tulpių žiedai pasakoja apie augančią jaunąją kartą, kuri savo spalvomis kuria rytojų 
.
.
